Kvepalai šunims: ar jie saugūs ir kuo skiriasi nuo žmonių kvepalų?
Kvepalai šunims vis dažniau tampa papildoma kailio priežiūros priemone. Vieni šeimininkai juos naudoja po maudynių, kiti – tarp maudymų, kai norisi augintinio kailiui suteikti malonų aromatą. Tačiau renkantis tokią priemonę natūraliai kyla klausimų: ar kvepalai šunims yra saugūs ir kuo jie skiriasi nuo žmonėms skirtų kvepalų?
Skiriasi ne tik pats kvapas. Šuns uoslė yra gerokai jautresnė nei žmogaus, skiriasi ir jo odos savybės, todėl žmonėms skirtos parfumerijos nereikėtų vertinti kaip tinkamos alternatyvos augintiniui.
Šuns uoslė – gerokai jautresnė nei žmogaus
Uoslė yra vienas svarbiausių šuns pojūčių. Kvapai padeda pažinti aplinką, atpažinti žmones ir kitus gyvūnus, orientuotis bei gauti daugybę informacijos apie jį supantį pasaulį. Šunų uoslės sistema yra kur kas labiau išvystyta ir jautresnė nei žmogaus.
Todėl aromatas, kuris mums atrodo vos juntamas ar maloniai intensyvus, šuniui gali būti suvokiamas gerokai stipriau. Intensyvūs kvapai kai kuriems šunims gali būti nemalonūs ar trikdantys, todėl kvapiąsias priemones reikėtų naudoti saikingai ir visuomet atsižvelgti į individualią augintinio reakciją.
Kuo šunims skirti kvepalai skiriasi nuo žmonių kvepalų?
Svarbiausias skirtumas – kam konkreti priemonė buvo sukurta ir kaip ją numatyta naudoti.
Žmonėms skirti kvepalai kuriami atsižvelgiant į žmogaus odą, mūsų uoslę ir parfumerijos naudojimo įpročius. Jie nėra skirti purkšti ant šuns kailio ar odos.
Tuo tarpu šunims skirti kvepalai kuriami būtent gyvūnams, todėl gamintojas turėtų įvertinti ne tik kvapo kompoziciją, bet ir galutinės formulės tinkamumą numatytam naudojimui.
Pavyzdžiui, Frenky Lewis, kurių kvepalų galima rasti ir Pudlėje, nurodo naudojantys pagal Europos kosmetikos reglamentą leidžiamus ingredientus, o jų galutinės formulės, gamintojo teigimu, yra nepriklausomai vertinamos toksikologiniu požiūriu. Taip pat nurodoma, kad produktai kuriami bendradarbiaujant su veterinarinės dermatologijos specialistais.
Kurdami šunims skirtus kvapus, Frenky Lewis taip pat teigia ribojantys saldžias ir rūgščias kvapo natas, kad aromatas būtų švelnesnis šuns uoslei.
Tai geras pavyzdys, kodėl žmonėms ir šunims skirti kvepalai nėra tas pats produktas vien todėl, kad abiejų paskirtis – suteikti malonų aromatą.
Kodėl verta rinktis atskirus kvepalus šuniui?
Ne visi šeimininkai nori, kad kiekviena augintinio priežiūros priemonė būtų stipriai parfumuota. Kai kurie sąmoningai renkasi bekvapį arba labai švelnaus kvapo šampūną, kondicionierių ar kitas kasdienės priežiūros priemones, o norimą aromatą suteikia atskirai – specialiai šunims skirtais kvepalais.
Toks pasirinkimas turi ir praktinę pusę. Šampūnas bei kondicionierius yra nuplaunamos priemonės, todėl jų kvapas po maudynių dažniausiai išlieka neilgai ir palaipsniui išnyksta. Tuo tarpu atskiras kvapas leidžia pačiam šeimininkui nuspręsti, ar tą dieną augintinį apskritai norisi kvėpinti ir kokio intensyvumo aromato norisi.
Tai ypač patogu jautresniems šunims, kuriems kasdienei priežiūrai pasirenkamos kuo paprastesnės, mažiau parfumuotos priemonės, tačiau retkarčiais norima kailiui suteikti malonų aromatą.
Žinoma, ir šunims skirtų kvepalų nereikėtų naudoti vien dėl to, kad šampūno kvapas išblėso – tai nėra būtina higienos dalis, o papildoma pasirinktinė kailio priežiūros priemonė.
Ar galima šuniui naudoti žmonių kvepalus?
Nerekomenduočiau.
Žmonėms skirti kvepalai nėra kuriami šuns kailiui ar odai, o jų kvapo intensyvumas ir sudėtis nėra parenkami atsižvelgiant į jautrią šuns uoslę.
Svarbu prisiminti ir tai, kad tai, kas saugu naudoti žmogui, nebūtinai tinka gyvūnui. Ant kailio užpurkštos medžiagos gali būti ne tik įkvepiamos – šuo jas gali nulaižyti.
Todėl, jei norisi suteikti augintinio kailiui malonų aromatą, geriau rinktis specialiai šunims sukurtą produktą ir naudoti jį taip, kaip nurodo gamintojas.
„Natūralūs“ kvepalai nebūtinai reiškia saugesnius
Žodis „natūralus“ nėra saugumo sinonimas.
Tai ypač svarbu kalbant apie eterinius aliejus. Kai kurie koncentruoti eteriniai aliejai gali būti netinkami ar net toksiški šunims, ypač jei patenka ant odos, yra nulaižomi arba naudojami netinkamos koncentracijos.
Todėl renkantis kvepalus augintiniui nereikėtų vadovautis vien tokiais užrašais kaip „natūralus“ ar „su eteriniais aliejais“. Kur kas svarbiau vertinti visą galutinę produkto formulę, jo paskirtį ir gamintojo pateikiamas naudojimo rekomendacijas.
Kaip saugiai naudoti kvepalus šunims?
Net ir specialiai šunims skirtus kvepalus reikėtų naudoti saikingai. Didesnis produkto kiekis nebūtinai reiškia geresnį rezultatą, ypač turint omenyje jautrią šuns uoslę.
Kvepalų nereikėtų purkšti tiesiai ant snukio ar šalia akių, nosies, burnos ir ausų. Taip pat jų nereikėtų naudoti ant pažeistos, paraudusios ar sudirgusios odos. Visada verta laikytis konkretaus gamintojo nurodyto purškimo atstumo ir naudojimo būdo.
Pirmą kartą naudojant naują produktą pravartu stebėti augintinio reakciją. Jei šuo atkakliai bando nusitrinti kvapą, pradeda čiaudėti, kasytis, tampa neramus ar pastebite odos paraudimą, priemonės naudojimą reikėtų nutraukti.
Kvepalai neturėtų maskuoti nemalonaus kvapo priežasties
Kvepalai gali suteikti kailiui malonų aromatą, tačiau jie neturėtų būti naudojami nuolatiniam nemaloniam šuns kvapui maskuoti.
Jeigu šuo staiga pradeda skleisti stiprų ar neįprastą kvapą, pirmiausia verta išsiaiškinti jo priežastį. Nemalonus kvapas gali sklisti iš odos, ausų, burnos ar kitų kūno vietų, o kartais būti ir vienas iš sveikatos sutrikimo požymių.
Tokiu atveju kvepalai problemos neišspręs – svarbiau išsiaiškinti, kodėl pasikeitė augintinio kvapas.
Taigi, ar kvepalai šunims yra saugūs?
Tinkamai parinkti ir pagal gamintojo rekomendacijas naudojami šunims skirti kvepalai gali būti papildoma kailio priežiūros priemonė. Tačiau jie nėra būtina šuns higienos dalis – tai pasirinkimas šeimininkams, kurie nori po maudynių ar tarp jų suteikti augintinio kailiui malonų aromatą.
Svarbiausia rinktis specialiai šunims sukurtą produktą, naudoti jį saikingai, vengti jautrių kūno vietų ir stebėti individualią augintinio reakciją.
O žmonėms skirtus kvepalus geriau pasilikti sau – šuniui saugiau rinktis priemonę, kuri nuo pat pradžių buvo sukurta būtent jam.
Literatūra
- Kokocińska-Kusiak A., Woszczyło M., Zybala M., Maciocha J., Barłowska K., Dzięcioł M. Canine Olfaction: Physiology, Behavior, and Possibilities for Practical Applications. Animals. 2021;11(8):2463. doi:10.3390/ani11082463.
- Matousek J.L., Campbell K.L. A comparative review of cutaneous pH. Veterinary Dermatology. 2002;13(6):293–300. doi:10.1046/j.1365-3164.2002.00312.x.
- Benson K. Toxicoses From Essential Oils in Animals. Merck Veterinary Manual. Updated 2025.
